Pasaka prieš miegą: 🧶 Antklodė su langu

📖 Vakaro pasaka

🧵 Neužaustas langelis

Tą vakarą audėja Liepa savo antklodėje rado langą.

Ne išsiuvinėtą. Tikrą: mažą keturkampį tarpelį, pro kurį matėsi jos pačios kelis.

Liepa atsisėdo tiesiau. Apvertė audinį. Tarpelis niekur nedingo.

– Tavęs čia neturėjo būti, – tyliai pasakė.

Ji gyveno sodo namelio palėpėje ir buvo tokia maža, kad siūlų ritę naudodavo vietoj taburetės. Dienomis ausdavo šalikėlius vėjo nugairintoms šakoms, takelius basoms lėlių kojoms ir užtiesalus pavargusiems žaislams. O šiandien pirmą kartą buvo nuaudusi antklodę visam sodui.

Ji turėjo priglusti prie medžių, užkloti tuščią sūpynių suolelį ir apgaubti lysves, kuriose jau snūduriavo morkos. Tokios antklodės būna lengvos: šakelės po jomis nelinksta, o žolė gali laisvai kvėpuoti.

Liepa ilgai rinko spalvas. Įaudė mėlynių mėlio, saujelę slyvų violetinės ir vieną rusvą ruoželį, panašų į šiltą duonos plutą. Tą ruoželį paliko ties sodo varteliais, kad grįžtantys iš toliau lengvai rastų namus.

Viskas buvo savo vietoje. Išskyrus langą.

Ant palangės stovėjo dubenėlis vandens teptukams plauti. Liepa jame pamatė savo surauktą kaktą ir netyčia kyšantį liežuvio galiuką. Taip visada nutikdavo, kai labai stengdavosi.

Ji atsinešė mėlyną siūlą, įvėrė į adatą ir užtraukė per tarpelį. Siūlas slystelėjo į šalį. Antrasis prigludo prie pirmojo. Trečiasis taip pat. Langas liko atviras, tik jo kraštelis pasidarė storesnis.

– Gal tu per slidus, – sumurmėjo Liepa siūlui.

Ji pabandė vilnonį. Paskui lininį. Galiausiai surado pūkuotą galiuką pačiame krepšelio dugne. Nuo jo pakuteno nosį, ir Liepa nusičiaudėjo taip tyliai, kad net snaudžianti musė nepabudo.

Tarpelis vis tiek žiūrėjo į ją.

Už lango prie sodo tako jau rinkosi sutemos. Liepa žinojo: netrukus reikės išnešti antklodę. Ji tvarkingai sudėjo adatas į dėžutę, o nepanaudotus siūlus susuko ant piršto. Tik mėlynojo paliko ilgą galą. Gal dar sugalvos, ką daryti.

🌿 Paskutinis obels žiedas

Nusileidusi į sodą, ji užkabino vieną antklodės kampą už senos obels šakos. Kitą pririšo prie kriaušės. Audinys išsiskleidė aukštai virš lysvių ir lėtai nusviro ties pakraščiais. Sodas atsiduso: nuo suolelio pakilo dienos šiluma, susigūžė medetkų žiedai.

Tik obels apačioje kažkas sujudėjo.

– Ar jau naktis? – paklausė plonas balselis.

Ant žemos šakelės baltavo paskutinis obels žiedas. Kiti jau buvo numetę žiedlapius, o šis prasiskleidė vėliau ir dar nepažinojo sodo naktų.

– Beveik, – atsakė Liepa. – Tuoj visus užklosiu.

Žiedas pasuko galvelę į viršų.

– O kur tas šviesus apvalus daiktas? Vakar mačiau jį tarp dviejų šakų.

– Mėnulis?

– Galbūt. Jis atrodė labai ramus. Norėjau dar truputį į jį pažiūrėti.

Liepa pakėlė akis. Mėnulis jau buvo iškilęs, tačiau jos antklodė gulėjo kaip tik tarp jo ir žiedo. Audinys buvo tankus. Pro jį prasiskverbė tik vos juntamas sidabrinis švytėjimas.

– Mano antklodė šilta, – pasakė Liepa ir paglostė kraštą.

– Jaučiu, – atsakė žiedas. – Šakelė visai nebevirpa.

Jis nieko daugiau neprašė. Tik pasiliko truputį palinkęs, lyg tebelauktų, kol mėnulis išlįs iš už audinio.

Liepa patraukė antklodę į kairę. Atsidengė kriaušės viršūnė. Patraukė į dešinę – išlindo tuščios sūpynės. Ten jau buvo įsitaisęs naktinis vėjelis ir dabar nepatenkintas sučežino suolelį dengiantį lapą.

– Atsiprašau, – tarė Liepa ir grąžino kampą atgal.

🌙 Vieta mėnesienai

Ji pritūpė po obelimi. Ant žolės gulėjo mažas šviesos keturkampis.

Liepa pridėjo prie jo delną. Pirštai pasidarė sidabriniai. Patraukė delną – žolė vėl nušvito.

Viršuje, mėlyname audinyje, tyliai švietė jos neužaustas tarpelis.

Audėja ilgai žiūrėjo tai į šviesą, tai į žiedą. Paskui atsargiai atrišo artimiausią kampą ir perstūmė antklodę per vieną šakelę. Šviesos keturkampis nučiuožė žole, palietė kamieną ir sustojo ties baltu žiedu.

– Štai kur jis, – sušnibždėjo žiedas.

Mėnulis dabar matėsi kaip tik pro mažąjį langą.

Liepa pirštu patikrino audinio kraštus. Nei obelis, nei kriaušė nebuvo atsidengusios. Sūpynės taip pat liko užklotos. Tik vienas siauras mėnesienos takelis siekė žemąją šaką.

– Ar tau nešalta? – paklausė ji.

– Ne. Man šilta aplinkui.

Žiedas truputį pasisupo. Ant jo žiedlapių šviesa buvo tokia lengva, kad net rasa nenubyrėjo.

Liepa išsitraukė iš kišenės paliktą siūlą. Šįkart nebandė užverti tarpelio. Apsiuvusi du kraštus, sustojo ir iš namelio atsinešė šviesaus lino. Juo apvedė visą keturkampį, kad langas neiširtų.

Adatą judino lėtai. Dygsnis, mažas tarpelis. Dygsnis, mažas tarpelis. Apačioje žiedas žiūrėjo į mėnulį, o prie vartelių rusvasis ruoželis laikė paskutinę dienos šilumą.

Baigusi Liepa atsigulė ant plataus obels lapo. Nuo darbo truputį maudė pirštus. Ji juos ištiesė ir leido pailsėti.

– Rytoj vėl paliksi langą? – mieguistai paklausė žiedas.

– Paliksiu, – atsakė Liepa. – Jau žinau, kur jis turi būti.

Palėpėje laukė tuščia siūlų ritė, uždaryta adatų dėžutė ir ant kėdės atkaltės pakabintas šalikas. Viską bus galima sutvarkyti rytoj.

Dabar sode buvo šilta. Morkos miegojo po žeme, sūpynės ilsėjosi nejudėdamos, o obels žiedas pamažu suglaudė žiedlapius.

Pro mažą antklodės langą ant jo dar krito mėnesiena.

Liepa užsimerkė. Ant savo skruosto jautė vėsų lapą, virš savęs – pažįstamą audinio šnarėjimą. Paskutinis siūlo galiukas gulėjo jai skersai delno.

Ji paleido ir jį.