🌙🐦Vakaro pasaka vaikams: Mergaitė, kuri nenorėjo keltis su paukščiais

Ši vakaro pasaka vaikams – apie mergaitę, kuri visai nesuprato, kodėl pasaulis taip mėgsta ankstyvus rytus. Tačiau vieną dieną visi laikrodžiai sustojo, rytas neprasidėjo, o pagalbos paprašė tie, kurių ji mažiausiai tikėjosi sulaukti – paukščiai.

⏰ Miestelis, kuriame laikrodžių buvo daugiau negu žmonių

Miestelyje, kuriame gyveno Milda, buvo daugiau laikrodžių negu žmonių.

Vienas kabėjo virš kepyklos durų, kitas – ant vaistinės sienos, trečias buvo įtaisytas net fontano viduryje. O pačiame miestelio centre stovėjo aukštas laikrodžio bokštas, kurio didžioji rodyklė buvo matoma net iš Mildos lovos.

Milda to bokšto nemėgo.

Ypač rytais.

Vos tik saulė paliesdavo namų stogus, bokštas imdavo skambinti:

DING! DONG! DING! DONG!

Tada ant Mildos palangės nutūpdavo žvirbliai.

– Čir-vir-vir! Kelkis!

Ant kamino atskrisdavo strazdas.

– Jau rytas!

O kažkur kieme gaidys pridurdavo:

– Kakarykūūū!

Milda užsitraukdavo ant galvos antklodę.

– Aš ne paukštis, – sumurmėdavo ji. – Jeigu rytai jums taip patinka, tai jūs ir kelkitės.

Ir apsiversdavo ant kito šono.

Milda mėgo vakarus.

Vakare niekas neskambino varpais. Niekas nečirškėjo jai prie ausies. Galėjai gulėti lovoje ir klausytis, kaip už lango tyliai šiugžda medžių šakos, o ant lubų slenka mėnulio šviesa.

☀️ Rytas, kuris neprasidėjo

Tačiau vieną rytą atsitiko keistas dalykas.

Milda pabudo pati.

Kambaryje buvo tylu.

Per tylu.

Nebuvo nei bokšto varpų, nei žvirblių, nei strazdo.

Net gaidys tylėjo.

Milda pramerkė vieną akį.

Paskui kitą.

Saulė jau stovėjo aukštai danguje.

– Keista…

Ji priėjo prie lango.

Ant palangės tupėjo trys paukščiai. Didelis mėlynas paukštis, mažas rausvas ir visai mažytis pilkas žvirblis.

Visi trys žiūrėjo į ją.

– Pagaliau, – tarė mėlynasis.

Milda sustingo.

– Tu… kalbi?

– Žinoma, – atsakė paukštis. – Tiesiog paprastai žmonės rytais per daug skuba, kad mus išgirstų.

– O ko norite?

Paukščiai susižvalgė.

– Dingo rytas.

Milda pažvelgė į saulę.

– Bet jis ten.

– Saulė yra, – paaiškino mažasis žvirblis. – Bet rytas neprasidėjo.

Tik dabar Milda pastebėjo, kas nutiko miestelyje.

Kepėjas stovėjo prie durų su miltuotomis rankomis ir nežinojo, ar jau kepti bandeles.

Paštininkas sėdėjo ant dviračio ir laukė, kada ateis laikas išvažiuoti.

O visi miestelio laikrodžiai rodė tą pačią valandą:

6:03.

Net didysis bokšto laikrodis buvo sustojęs.

– Kodėl būtent aš turėčiau ką nors daryti? – paklausė Milda.

Mėlynasis paukštis palingavo galvą.

– Nes visi kiti jau seniai pamiršo klausytis laikrodžių.

– O aš?

– Tu jų nekenti.

Milda kilstelėjo antakį.

– Labai tinkama priežastis.

🕰️ Laikrodžio bokšto paslaptis

Vis dėlto po kelių minučių ji jau ėjo per miestelį paskui tris paukščius.

Prie bokšto durų jų laukė senutis laikrodininkas.

– Žinojau, kad ateisi, – pasakė jis.

– Aš nežinojau, – burbtelėjo Milda.

Laikrodininkas atrakino siauras bokšto duris.

Viduje buvo pilna ratukų, spyruoklių, grandinių ir mažų varinių varpelių.

Jie lipo vis aukščiau.

Ir aukščiau.

Kol pagaliau pasiekė patį didįjį laikrodžio mechanizmą.

Jo viduryje žiojėjo tuščia vieta.

– Čia turėtų būti Rytmečio ratelis, – paaiškino laikrodininkas.

– Kur jis?

Visi paukščiai pažvelgė aukštyn.

Pačiame bokšto viršuje, tarp medinių sijų, kažkas blizgėjo.

Milda užsiropštė kopėčiomis ir ištiesė ranką.

Ten gulėjo mažas auksinis ratelis.

O ant jo…

miegojo paukščiukas.

Visai mažytis.

Susisukęs į kamuoliuką.

– Štai ir vagis! – sušuko mėlynasis paukštis.

Paukščiukas išsigandęs pramerkė akis.

– Aš nevogiau, – tyliai pasakė jis. – Aš tik norėjau vieną rytą ilgiau pamiegoti.

🐤 Paukštis, kuris nemėgo ankstyvų rytų

Milda pažvelgė į jį.

Ir pirmą kartą gyvenime sutiko paukštį, kuris ją suprato.

– Tau irgi nepatinka anksti keltis?

Paukščiukas papurtė galvą.

– Visi sako, kad paukščiai privalo mėgti rytus. Bet man labiausiai patinka vakaras. Tada dangus būna violetinis ir niekas manęs neverčia čiulbėti.

Milda nusišypsojo.

– Žinau tą jausmą.

Ne visi, kurie mėgsta rytą, turi suprasti vakarą. Ir ne visi, kurie myli vakarą, privalo pirmieji pasitikti saulę.

Milda atsargiai paėmė auksinį ratelį, o paukščiuką pasisodino ant peties.

Apačioje laikrodininkas įstatė ratelį į jo vietą.

Mechanizmas krustelėjo.

Tik.

Paskui dar kartą.

Tak.

Ratukai pradėjo suktis.

Grandinės pajudėjo.

Ir staiga visas bokštas sudrebėjo.

DING! DONG!

🌞 Kai rytas sugrįžo

Visame miestelyje vienas po kito atgijo laikrodžiai.

Kepėjas puolė prie krosnies.

Paštininkas nuspaudė dviračio pedalą.

Žvirbliai pakilo į dangų.

O gaidys, tarsi būtų laukęs visą amžinybę, suriko:

– KAKARYKŪŪŪ!

Milda užsidengė ausis.

– Na štai. Vėl prasidėjo.

Laikrodininkas nusijuokė.

– Rytas visada ateina. Bet niekur neparašyta, kad visi turime jį pasitikti vienodai.

Nuo tos dienos miestelyje niekas nebesijuokė iš Mildos, kai ji rytais pasirodydavo truputį vėliau už kitus.

O ant jos palangės apsigyveno mažasis paukščiukas.

Jis taip pat nemėgo ankstyvų rytų.

Todėl, kai kiti paukščiai saulei tekant pradėdavo savo:

– Čir vir! Čir vir!

Milda ir paukščiukas tik apsiversdavo ant kito šono.

– Tegul čiulba, – sumurmėdavo Milda.

– Tegul, – pritardavo paukščiukas.

Ir abu dar truputį pamiegodavo.

🌙 Kai ateina vakaras

Vakare, kai laikrodžio bokštas paskutinį kartą tyliai suskambėdavo, Milda ir mažasis paukščiukas sėdėdavo prie lango.

Jie žiūrėdavo, kaip saulė paliečia tolimiausius stogus, kaip dangus pamažu tampa rausvas, paskui violetinis, o galiausiai – tamsiai mėlynas.

Tada miestelis nurimdavo.

Nutilusi kepykla kvepėdavo paskutinėmis dienos bandelėmis. Paštininko dviratis jau ilsėdavosi prie sienos. Gaidys miegodavo taip kietai, lyg niekada gyvenime nebūtų nieko žadinęs.

O Milda pagalvodavo, kad pasaulis labai gerai sugalvotas.

Vieniems jis kiekvieną rytą dovanoja saulėtekį.

Kitiems – tylų vakarą.

Ir pasauliui reikia abiejų.

Pasakos mintis:
Nebūtina būti tokiam kaip visi. Vieni žmonės džiaugiasi ankstyvu rytu, kiti geriausiai jaučiasi tada, kai pasaulis vakare nutyla. Svarbiausia išmokti suprasti ne tik save, bet ir tuos, kurie pasaulį jaučia kitaip.

Daugiau jaukių istorijų vakarui rasite puslapyje Pasakos prieš miegą vaikams – čia laukia ramios, linksmos ir stebuklingos vakaro pasakos vaikams, kurias galima skaityti kartu prieš užmiegant.

🌟 Iš kur atsirado ši istorija?

Ši pasaka prieš miegą vaikams gimė iš neįprasto paveikslėlio, kuriame ant lovos sėdi susimąsčiusi mergaitė, o aplink ją – laikrodžių bokštai, paukščiai, krumpliaračiai ir keistas pasaulis, kuriame, regis, net laikas turi savo charakterį.

Paveikslo viršuje užrašyta mintis apie ankstyvą kėlimąsi ir paukščius, o šalia mergaitės – jos tylus prieštaravimas: ji nėra paukštis. Būtent iš šio mažo nesutarimo su rytiniu pasauliu ir gimė Milda, miestelis su daugybe laikrodžių bei mažas paukštis, kuris, kaip paaiškėjo, taip pat visai nenorėjo keltis su pirmaisiais saulės spinduliais.

Taip atsirado pasaka apie laiką, skirtingus žmones ir paprastą dalyką, kurį kartais pamiršta net suaugusieji – nebūtina visiems mėgti tą patį.
„`