Pasaka prieš miegą: Ežiukas, kuris norėjo viską suspėti

Ši pasaka prieš miegą vaikams – apie ežiuką Titą, kuris norėjo dar truputį pabūti dienoje. Juk kaip eisi miegoti, kai laivelis dar be burės, o galvoje tiek visko nebaigta?

🍂 Dar tik vienas darbelis

Tą vakarą ežiukas Titas jau buvo užsimovęs vieną kojinę miegui, kai prisiminė savo laivą.

Laivas stovėjo ant stalo. Jo dugnas buvo iš pušies žievės, stiebas – iš plono pagaliuko, o burės dar nebuvo.

Be burės tai buvo beveik laivas.

Bet Titas nenorėjo beveik.

– Mama, aš tik surasiu lapą, – pasakė jis.

Mama klojo lovelę po apvaliu šaknies skliautu. Antklodė kvepėjo namais, o pagalvės viduryje buvo maža duobutė, kaip tik ežiuko skruostui.

– Gali paieškoti mūsų kiemelyje, kol sutvarkysiu virtuvę, – atsakė ji. – Paskui ruošimės miegoti.

Titas nusimovė vienintelę kojinę, apsivilko megztinį ir išbėgo pro duris.

Kiemelyje po lazdynu gulėjo daugybė lapų. Vienas buvo skylėtas. Kitas per siauras. Trečias toks didelis, kad tiktų burlaiviui, kuriuo plaukiotų barsukai.

Titas pakėlė mažą gelsvą lapą.

– Tu būsi burė.

Lapas lengvai suvirpėjo jo letenėlėje.

Ežiukui pasirodė, kad sutiko.

⛵ Laivas, kuriam vis kažko trūko

Prie žemo kiemelio suolelio sėdėjo sraigė Ula. Ji žiūrėjo, kaip danguje tirpsta paskutinis rausvas debesėlis.

– Kur taip skubi? – paklausė ji.

– Baigti laivo. Rytoj plukdysiu jį baloje prie kelmo.

– Rytoj? – Ula pakėlė čiuptuvėlius. – Tada dar turi rytojų.

Bet Titas jau nešė laivą į kiemelį. Ant suolelio buvo patogiau dirbti, o pro atviras namų duris krito šilta lempos šviesa.

Jis prispaudė lapą prie stiebo ir apvyniojo žolės juostele.

Pavyko!

Laivelis pagaliau turėjo burę.

Titas pakreipė galvą.

– Dabar reikia vėliavos.

Iš mažyčio lapelio padarė vėliavą. Tada paaiškėjo, kad laivui trūksta inkaro. Inkarui surado akmenuką. Akmenukui reikėjo virvelės.

– O tam akmenukui nereikės pietų? – pasiteiravo Ula.

– Akmenys nevalgo, – nusijuokė Titas.

– Gerai. Nes tada tektų statyti ir virtuvę.

Ežiukas nusijuokė dar kartą, bet trumpai. Jis ką tik buvo pagalvojęs, kad laive tikrai praverstų mažytė spintelė.

Nuo namų durų pasigirdo mamos balsas:

– Titai, jau laikas.

– Tuoj! Tik vieną mazgelį!

Jis timptelėjo žolės juostelę. Mazgelis atsileido.

Pabandė dar kartą. Šįsyk juostelė išslydo iš letenėlių.

Titas suraukė nosį.

Iki šiol laivą statyti buvo smagu. Dabar jam atrodė, kad pats laivas tyčia nenori būti baigtas.

🌬️ Kai vėjas pasiskolino burę

Tuo metu pro lazdyno šakas prasmuko vakaro vėjelis.

Jis sujudino žolę, pakuteno Ulai čiuptuvėlius ir pakėlė nepritvirtintą burę.

– Ei! – šūktelėjo Titas.

Geltonas lapas nuskriejo nuo suolelio, apsisuko ore ir nusileido po serbentų krūmu.

Ežiukas puolė paskui. Pasilenkė. Užkliudė megztinio saga šakelę. Atsikabino. Įkišo letenėlę po krūmu.

Lapą pasiekė, bet jo kraštelis buvo įplyšęs.

Titas atsisėdo ant žemės.

Jo akyse pasidarė karšta.

– Dabar viskas sugadinta.

Ula prišliaužė tiek arti, kiek spėjo.

– Ar visas laivas?

– Burė.

– O laivas?

Titas pažvelgė į suolelį. Žievės laivelis tebestovėjo ten, kur jį paliko. Pagaliuko stiebas buvo sveikas. Akmenukas irgi niekur nedingo.

– Laivas liko, – pripažino jis. – Bet aš norėjau šiandien užbaigti.

Mama išėjo į kiemelį ir atsitūpė šalia.

Ji nepaėmė iš jo lapo ir nepasakė, kad neverta verkti dėl tokio mažo daikto. Tik apkabino Titą per pečius.

Kurį laiką abu žiūrėjo į suplėšytą burę.

– Labai norėjai pamatyti jį gatavą, – tarė mama.

Titas linktelėjo.

– O dabar reikės pradėti iš naujo.

– Gal tik nuo burės?

Ežiukas dar sykį pažvelgė į laivelį.

Tada tyliai pasakė:

– Gal tik nuo burės.

🗝️ Tuščias stalčius

Į namus Titas grįžo nešinas laivu. Mama paėmė akmenuką ir žolės juostelę. Ula palinkėjo labos nakties ir patraukė į savo vietelę po plačiu paparčio lapu.

Kambaryje buvo šilta.

Ant kėdės tebegulėjo antroji kojinė.

Mama priėjo prie senos spintelės ir ištraukė apatinį stalčių. Jame buvo tik medinis sagutės formos ratukas, trys siūlo ritinėliai ir sulankstyta skiautė.

Ji perkėlė tuos daiktus į savo siuvimo krepšelį.

– Šitą galime skirti tavo laivui.

– Paslėpti?

– Saugiai padėti iki ryto. Kad niekas neužmintų ir vėjas vėl nepanorėtų paplaukioti.

Titas pirštu perbraukė stalčiaus dugną.

– O jeigu rytoj pamiršiu, ką norėjau daryti?

Mama padavė jam popieriaus skiautelę ir pieštuką.

– Palik sau žinutę.

Titas nupiešė laivą. Virš jo – didelį lapą. Šalia – mažą save, kuris laiko tą lapą abiem letenėlėmis.

Pagalvojęs nupiešė ir Ulą.

Ula piešinyje išėjo panaši į bandelę su ragais, bet Titas žinojo, kas ji tokia.

Jis patiesė stalčiuje skiautę, pastatė laivą, šalia paguldė akmenuką ir savo piešinį.

– Čia bus rytojaus stalčius, – nusprendė.

Ant popieriaus dar nupiešė tekančią saulę, o mama pritvirtino jį prie stalčiaus priekio.

Titas uždarė stalčių.

Paskui truputį pravėrė.

Laivas tebebuvo ten.

– Aš dar ateisiu, – pašnibždėjo jam.

Ir šį kartą uždarė iki galo.

🌙 Vienas dalykas jau baigtas

Nusiprausęs ir apsimovęs abi kojines, Titas atsigulė į lovą.

Mama užtraukė antklodę jam iki pat smakro, tik letenėlės liko viršuje.

– O jeigu rytoj irgi nespėsiu? – paklausė jis.

– Tada pažiūrėsime, kiek liko. Gal tau reikės pagalbos su mazgeliu.

Titas pasuko galvą į spintelę.

Jam vis dar truputį norėjosi atsikelti. Galėjo bent iš anksto sugalvoti, kur ieškos naujo lapo. Arba patikrinti stiebą.

Tačiau pagalvė po skruostu buvo minkšta.

O letenėlės taip pavargo.

– Mama, šiandien aš nieko neužbaigiau.

Mama pažvelgė į abi jo kojines.

Titas irgi pažvelgė.

Iš po antklodės kyšojo du vienodi dryžuoti galiukai.

– Na, šitą užbaigiau, – pripažino jis.

Abu tyliai nusijuokė.

Mama pabučiavo ežiuką į kaktą ir atsisėdo šalia. Už lango lazdynas sušnarėjo vieną kartą, paskui dar kartą, jau tyliau.

Titas prisiminė Ulą, įsitaisiusią po paparčiu. Pagalvojo apie laivelį, ramiai stovintį stalčiuje. Jo niekas nejudino. Niekas iš jo nieko nereikalavo.

Rytoj jie vėl susitiks.

– Ar duris paliksi praviras? – mieguistai paklausė ežiukas.

– Paliksiu.

– Gerai.

Jis pakišo letenėles po antklode.

Spintelės rankenėlė dar truputį švytėjo lempos šviesoje, bet Titui jau nebereikėjo į ją žiūrėti.

Laivas turėjo vietą rytojui.

O ežiukas – vietą miegui.

☀️ Mažas rytas

Ryte Titas atidarė stalčių dar su pižama.

Laivelis buvo toks pat. Ir pagaliukas toks pat. Net mazgelis, kuris vakar nesirišo, tebebuvo atsipalaidavęs.

Tik ežiuko letenėlės jau buvo pailsėjusios.

Po pusryčių jis surado kitą lapą, o mama parodė, kur prilaikyti žolės juostelę. Šį kartą mazgelis pavyko.

Prie balos laukė Ula.

– O kur vėliava? – paklausė ji, apžiūrėjusi laivą.

Titas susimąstė.

– Kol kas plauks be jos.

Jis atsargiai nuleido laivelį į vandenį. Geltona burė suvirpėjo, ir laivas lėtai pajudėjo nuo kranto.

Ula stebėjo jį iškėlusi čiuptuvėlius.

O Titas laikė įmerkęs letenėlę į balą, kad galėtų laivą pasukti atgal.

Tą vakarą rytojaus stalčiuje gulėjo du nauji pagaliukai.

Titas turėjo sumanymą tiltui.

Bet apie tiltą – rytoj.

Šį vakarą jis pasakė laiveliui labos nakties, uždarė stalčių ir nuėjo ieškoti abiejų kojinių.