Pasaka prieš miegą: 🌙 Mergaitė, kuri visada sakydavo „dar minutėlę“
Skaitymo trukmė: apie 7–8 min.
Rekomenduojamas amžius: 4–8 m.
Nuotaika: paslaptinga, jauki, švelniai pamokanti.
Ši vakaro pasaka vaikams pasakoja apie mergaitę Mėtą, kuriai kiekvienas mamos ar tėčio prašymas atrodė galintis palaukti dar minutėlę. Tačiau vieną vakarą sutikta baltoji lapė nusivedė ją į paslaptingą Septynių Bokštų miestelį, kuriame net mažiausi pažadai turėjo didelę reikšmę.
Tai pasaka vaikams prieš miegą apie gebėjimą išgirsti, laikytis susitarimų ir suprasti, kodėl suaugusieji kartais prašo paskubėti. O svarbiausia – apie tai, kad šeimoje klausytis vieniems kitų turi ir vaikai, ir tėvai.
🏰 Mergaitė, kuri turėjo ypatingą talentą
Septynių Bokštų miestelyje stovėjo tokie aukšti ir siauri namai, kad jų kaminai beveik kuteno debesis.
Vienas namas buvo raudonas, kitas juodas, trečias mėlynas, o pats aukščiausias turėjo baltą bokštą su mažu apvaliu langu.
Rytais pro kaminus kilo ploni dūmų siūlai, soduose žydėjo baltos gėlės, o vakarais virš stogų pasirodydavo mažos raudonos žvaigždės.
Tame miestelyje gyveno mergaitė vardu Mėta.
Ji turėjo tamsius plaukus, kuriuos susukdavo į didelį kuodą, raudoną suknelę, dryžuotas kojines ir vieną ypatingą talentą.
Ne, Mėta nemokėjo skraidyti.
Nemokėjo kalbėtis su debesimis.
Ir net nemokėjo iškepti pyrago.
Jos talentas buvo visai kitoks.
Mėta puikiai mokėjo pasakyti:
– Dar minutėlę!
Mama sakydavo:
– Mėta, laikas rengtis.
– Dar minutėlę!
Tėtis kviesdavo:
– Mėta, vakarienė ant stalo.
– Dar minutėlę!
Mama primindavo:
– Susidėk žaislus, jau metas ruoštis miegoti.
– Dar minutėlę!
Tik kažkodėl ta viena minutėlė dažnai virsdavo penkiomis.
Paskui dešimčia.
O kartais net puse valandos.
Jeigu reikėdavo apsiauti batus, Mėtai staiga prireikdavo pažiūrėti, ką veikia sraigė prie tvoros.
Jeigu reikėdavo nusiplauti rankas, mergaitė prisimindavo, kad jos lėlei trūksta skrybėlės.
O jeigu reikėdavo eiti miegoti, pasaulyje atsirasdavo bent šimtas labai svarbių darbų.
Reikėdavo atsigerti.
Surasti meškiuką.
Pažiūrėti pro langą.
Dar kartą atsigerti.
Ir būtinai paklausti, kodėl mėnulis nenukrenta.
🦊 Baltoji lapė tarp gėlių
Vieną vakarą mama užtraukė Mėtos kambario užuolaidas.
– Rytoj anksti kelsimės, – pasakė ji. – Todėl dabar į lovą.
Mėta jau žiojosi. Akys merkėsi.
Bet ji vis tiek pasakė:
– Dar minutėlę.
– Mėta…
– Tik vieną!
Mama nusišypsojo.
– Gerai. Tik vieną. Tada miegoti.
Tačiau vos mamai išėjus, Mėta pastebėjo už lango kažką balta.
Tarp gėlių sėdėjo lapė.
Visiškai balta.
Jos kailis mėnesienoje atrodė lyg iškritęs debesies gabalėlis, o ilga uodega gulėjo tarp žiedų tarsi pūkuota antklodė.
Lapė pažvelgė tiesiai į Mėtą.
Tada atsistojo, žengė kelis žingsnius ir vėl atsisuko.
– Tu nori, kad aš eičiau paskui tave? – sušnibždėjo Mėta.
Lapė kryptelėjo galvą.
Mėta tyliai išlipo iš lovos.
– Tik minutėlei, – pasakė pati sau.
Ji apsivilko raudoną suknelę, užsimovė dryžuotas kojines ir ištipeno į sodą.
Baltoji lapė jos laukė.
– Sveika, – tarė ji.
Mėta net pašoko.
– Tu… kalbi?!
– Žinoma, – atsakė lapė. – Tik paprastai vaikai taip garsiai kalba patys, kad mūsų negirdi.
Mėtai toks atsakymas nelabai patiko.
– Aš viską girdžiu.
Lapė prisimerkė.
– Tikrai? O kai mama šiandien prašė padėti kojines į skalbinių krepšį?
Mėta nutilo.
– Na…
– O kai tėtis kvietė vakarieniauti?
– Aš girdėjau!
– Bet neatėjai.
– Buvau užsiėmusi.
Lapė linktelėjo.
– Vadinasi, tavo ausys girdi. Bet tu ne visada išgirsti.
Mėta suraukė nosį.
– Koks skirtumas?
– Didžiulis. Einam, parodysiu.
⭐ Septynių Bokštų paslaptis
Jos nuėjo link aukštųjų bokštų.
Naktį miestelis atrodė visai kitaip. Langai švietė auksine šviesa, virš stogų plaukė dūmai, o kažkur tyliai skambėjo varpelis.
Prie pirmojo bokšto stovėjo senas ponas ir kalbėjo jaunam sargui:
– Uždaryk vartus. Artėja vėjas.
– Dar minutėlę! – atsakė sargas.
Jis toliau skaitė knygą.
Netrukus vėjas pūstelėjo taip stipriai, kad pro atvirus vartus į bokštą prinešė lapų.
– Oi! – sušuko sargas.
Jam teko šluoti visą prieangį.
Mėta sukikeno.
– Reikėjo uždaryti vartus.
Lapė tik pažvelgė į ją.
Prie antrojo bokšto kepėjas traukė iš krosnies bandeles.
– Tomai, nukelk puodą nuo ugnies! – pašaukė jis savo padėjėją.
– Dar minutėlę!
Tomas tuo metu pro langą stebėjo katiną.
Po minutės puodas pradėjo burbuliuoti. Po dviejų sriuba išbėgo ant viryklės.
– Oi!
– Jam juk pasakė! – nusijuokė Mėta.
Prie trečiojo bokšto mama kiškienė kvietė savo kiškučius:
– Vaikai, namo! Prasideda lietus!
– Dar minutėlę!
Netrukus pasipylė stambūs lašai.
Kiškučiai parbėgo kiaurai šlapi.
Mėta jau nebesijuokė.
– Jie visi daro tą patį, ką aš? – tyliai paklausė.
– Kartais, – atsakė lapė.
– Bet juk būna, kad aš tikrai noriu pabaigti tai, ką darau.
– Tada gali taip ir pasakyti. Klausytis nereiškia neturėti savo norų.
– Tai ką man daryti?
Lapė atsisėdo. Jos balta uodega apsivijo letenas.
– Mano mama išmokė mane trijų dalykų.
– Kokių?
Lapė iškėlė vieną letenėlę.
– Išgirdau.
Antrą.
– Atsakiau.
Ir trečią.
– Padariau.
Mėta susiraukė.
– Per paprasta!
– Geriausi dalykai dažnai būna paprasti, – atsakė lapė.
– O jeigu nenoriu?
– Tada gali pasikalbėti. Pavyzdžiui, pasakyti mamai: „Baigsiu dėlioti dėlionę ir ateisiu valytis dantų.“
– O jeigu mama pasakys, kad reikia dabar?
– Galbūt ji turi priežastį. Paklausk. Juk žmonės gali vieni kitus išklausyti.
Mėta susimąstė.
Ji pirmą kartą suprato, kad klausytis nebūtinai reiškia atsisakyti to, ko nori.
Kartais užtenka tiesiog susitarti.
🌫️ Kai miestelį apgaubė rūkas
Staiga suskambo aukščiausio bokšto varpas.
DONG!
Lapės ausys įsitempė.
– Turime grįžti.
– Kodėl?
– Artėja naktinis rūkas.
Mėta pažvelgė į miestelį.
Tarp namų jau slinko balti debesėliai.
Bet priešais ją stovėjo pats gražiausias bokštas. Jo durys buvo praviros, o viduje blizgėjo šimtai mažų žibintų.
– Gal tik pažiūrėkim?
– Mėta, mums reikia eiti namo.
– Tik minutėlę…
Lapė nutilo.
Mėta žengė bokšto link.
Ir tada išgirdo:
DONG!
Visos miestelio švieselės užgeso.
Vienu metu.
Mėta atsisuko.
Nebematė nei savo gatvės, nei sodo, nei tako, kuriuo atėjo.
Visur buvo baltas rūkas.
– Lape?
Tyla.
– Lape!
Iš rūko pasirodė dvi švytinčios akys.
Mėta puolė prie jos.
– Aš pasiklydau!
– Dar ne, – ramiai tarė lapė. – Aš čia.
– Bet nieko nematau!
– Todėl ir prašiau grįžti anksčiau.
Mėta nuleido galvą.
– Ką dabar darysime?
Lapė priėjo arčiau.
– Aš žinau kelią. Tik šį kartą man reikės, kad mane išgirstum.
Mėta linktelėjo.
– Laikykis už mano uodegos.
Mėta paėmė baltą pūkuotą uodegą.
– Išgirdau.
– Kai pasakysiu sustoti, sustok.
– Atsakiau. Gerai.
– Ir nepaleisk manęs.
– Padarysiu.
Jos žengė per rūką.
Vienas žingsnis.
Antras.
Trečias.
– Stok.
Mėta sustojo.
Visai prie jos kojų tekėjo siauras upelis. Dar vienas žingsnis, ir batai būtų permirkę.
Jos pasuko į kitą pusę.
– Pasilenk.
Mėta pasilenkė.
Virš galvos nusviro medžio šaka.
Dar keli žingsniai.
– Palauk.
Mėta laukė.
Pro rūką lėtai pravažiavo vežimas.
Ir tada kažkur tolumoje pasirodė gelsva švieselė.
Mėta ją pažino.
– Mano kambarys!
– Tavo kambarys, – nusišypsojo lapė.
Mėta taip apsidžiaugė, kad norėjo bėgti.
Bet sustojo ir pažvelgė į lapę.
– Ar jau galima?
– Dabar galima.
Mėta nubėgo namo.
❤️ Trys maži, bet svarbūs žodžiai
Mama sėdėjo prie jos lovos.
– Mėta?
Mergaitė sustojo tarpduryje.
Mama pažvelgė į jos batus, suknelę ir išsitaršiusius plaukus.
Mėta laukė barimo.
Bet mama tik paklausė:
– Kur buvai?
Mėta priėjo arčiau.
– Aš nepaklausiau tavęs.
Ir papasakojo viską.
Apie baltąją lapę.
Apie bokštus.
Apie sargą ir išbėgusią sriubą.
Apie rūką.
Mama klausėsi iki pat pabaigos.
– Ar labai pyksti? – paklausė Mėta.
– Aš išsigandau, – atsakė mama. – Kai nežinau, kur tu, man labai neramu.
Mėta prisiglaudė prie jos.
– Dabar supratau vieną dalyką.
– Kokį?
– Kai tu man ką nors sakai, tai ne visada todėl, kad nori man vadovauti.
Mama nusišypsojo.
– Dažniausiai todėl, kad rūpinuosi tavimi.
Mėta pagalvojo.
– Bet kartais tu vis tiek per daug liepi.
Mama nusijuokė.
– Gali būti.
– Tada aš galiu tau pasakyti?
– Visada.
– Ir tu manęs klausysi?
– Žinoma. Juk mes abi dar mokomės viena kitą suprasti.
Mėta įlipo į lovą.
Mama užklojo ją iki smakro.
– O dabar jau miegoti.
Mėta pravėrė burną.
Jau norėjo pasakyti:
„Dar minutėlę.“
Bet sustojo.
Pro langą sode ji pamatė baltą uodegą.
Mėta nusišypsojo.
– Išgirdau.
Mama pakėlė antakį.
– Atsakiau.
Mėta užsimerkė.
– Padariau.
Mama pabučiavo ją į kaktą ir užgesino šviesą.
🌙 Labanakt, Mėta
Nuo tos dienos Mėta netapo mergaite, kuri visada darė viską, ką jai pasakydavo.
Tikrai ne.
Kartais ji ginčydavosi.
Kartais burbėdavo.
Kartais prašydavo dar penkių minučių.
Tačiau pasikeitė vienas svarbus dalykas.
Kai mama ar tėtis ją pašaukdavo, Mėta atsiliepdavo.
Kai ko nors paprašydavo, ji pirmiausia išklausydavo.
O jeigu pažadėdavo ką nors padaryti, stengdavosi pažado laikytis.
Nes buvo supratusi vieną Septynių Bokštų paslaptį:
Kai žmonės šeimoje vieni kitų klausosi, jiems nebereikia taip dažnai vieniems kitų šaukti.
O baltoji lapė?
Kartais vakarais Mėta ją vis dar matydavo sode.
Lapė sėdėdavo tarp baltų gėlių, žiūrėdavo į aukštus bokštus ir tyliai klausydavosi.
Tą vakarą virš Septynių Bokštų miestelio sužibo mažos raudonos žvaigždės.
Kaminų dūmai kilo tiesiai į dangų.
Namų languose vienas po kito užgeso žiburiai.
Užmigo kepėjas.
Užmigo kiškučiai.
Užmigo bokšto sargas.
Užmigo net senas katinas ant mėlynojo namo palangės.
O paskutinė užmigo Mėta.
Šį kartą jai neprireikė nė vienos papildomos minutėlės.
Ir sapne šalia jos per žvaigždėmis nusėtą miestą tyliai bėgo balta lapė.
Labanakt. 🌙
🌸 Ką mums primena ši pasaka?
Pasakos mintis: klausytis nereiškia visada sutikti. Svarbu išgirsti, atsakyti ir laikytis susitarimų. Kartais suaugusieji prašo paskubėti ne todėl, kad nori nutraukti vaikų žaidimus, o todėl, kad rūpinasi jų saugumu ir poilsiu.
Mažas vakaro žaidimas: prisiminkite kartu su vaiku tris baltosios lapės žodžius: „Išgirdau. Atsakiau. Padariau.“ Galbūt rytoj jie padės susikalbėti be daugybės priminimų?
Kitam vakarui: jei patiko ši vakaro pasaka, kviečiame skaityti dar dvi jaukias istorijas:
Dramblys, kuris nešė žvaigždes ir
Pelytė, katinas ir degtukų dėžutės namelis.
Daugiau istorijų rasite mūsų vakaro pasakų vaikams kolekcijoje.